Aktualijos

Prieš kelias savaites Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jeanas Claudeas Junkeris pristatė Europos ateities strategiją, kuriai šio savaitgalio Europos viršūnių susitikime buvo skirtas nemažas dėmesys.

Mes gyvename neramiais laikais, kai žinios apie destabilizuojančius veiksnius tapo kasdieninio informacijos srauto dalis. Tokiame fone konkrečiais veiksmais paremta strategija, ypač, jei iniciatyva kyla EK lygmeniu, yra itin svarbus dalykas, reikalaujantis išsamesnio aptarimo.

Deja, lietuviškoje viešojoje erdvėje dėmesys Europos konsolidacijos pastangoms yra nepakankamas. Mes geriau esame susipažinę su negatyviomis Brexito aplinkybėmis, negu su europietiškos konsolidacijos perspektyvomis, su pozityviais Europos vystymosi scenarijais, leidžiančiais išsaugoti 27 šalių narių vienybę šiandienos iššūkių akivaizdoje.

Taip, Brexitas yra svarbus, jis liudija tam tikrus, labai reikšmingus Europoje vykstančius procesus, yra jų išraiška, tačiau tai toli gražu ne vieninteliai procesai, lemiantys Europos ateitį. Galų gale, Brexitas nesustabdė Europos ekonomikos augimo, kuris, nors ir nedidelis, prognozuojamas ir šiais metais. Tačiau tvarus ekonomikos augimas privalo turėti stabilų pagrindą ir į tai savo Europos ateities strategijoje atkreipė dėmesį J.C.Junkeris.Tas stabilus pagrindas yra reali ekoniomika, pramonė, gamybiniai pajėgumai, kurių vystymas veda prie darbo vietų skaičiaus augimo, užimtumo didėjimo, tarptautinio konkurencingumo.

Reikia sutikti su J.C.Junkeriu – Europos ekonomikos stiprioji pusė visuomet buvo dėmesys inovacijoms ir gebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. EK pramonės vystymo strategija numato konkrečias priemones, kaip Europos ekonomikai, žinoma, įvertinant atskirų šalių pajėgumus, tapti viena iš svarbiausių globalios rinkos žaidėjų. Čia nesunku įžvelgti polemiką su pastaruoju metu madingo europietiško separatizmo arba, kaip sako J.C.Junkeris, „ekonominio nacionalizmo“, tendencijomis. EK vadovas atkreipia dėmesį į tai, jog neįmanomas sugrįžimas prie izoliacionizmo ir protekcionizmo, kai 50 proc. Europos Sąjungos įmonių yra svarbios tarptautinių, pasaulinių procesų grandys.

Mes gyvename globaliame pasaulyje ir užsisklęsti tereiškia pačiam apriboti ir galimybes veikti, ir suprasti, kas vyksta. Ir pats Brexitas nėra užsisklendimas, tai veikiau Didžiosios Britanijos noras užsiimti geresnę poziciją įvairių veiksnių ir aplinkybių – juridinių, socialinių, politinių, ekonominių – atžvilgiu. Tiesa, čia iškyla svarbus klausimas – „kieno sąskaita“? Tačiau atsakymas nebūtinai pesimistinis ir destruktyvus – esą neišvengiamai bus pralaimėjusių ir tų, kurie jų sąskaita džiaugsis pergale. Modernioje vadyboje yra didelis dėmesys skiriamas „win-win“ (abipusio laimėjimo) derybų procesams, kurie garantuoja, kad vienokią ar kitokią naudą gaus visos pusės. Bendradarbiavimo derybos, pagrįstos besiderančiųjų siekiu patenkinti tiek savo, tiek kitos pusės interesus, yra tvariausios. Oxfordo žodyne derybos apibrėžiamos kaip „diskusija, kuria siekiama susitarti“. Todėl vienas iš pozityvių atsakymų į Brexito iššūkį būtų neseniai pasirašyta prekybos sutartis tarp ES ir Kanados, kurią J.C.Junkeris pavadino „pažangiausiu kada nors pasirašytu susitarimu“ ir kuri Europoje išsaugos apie 900 tūkst. darbo vietų, o muitų panaikinimas įmonėms leis sutaupyti maždaug 500 mln. eurų per metus. Esu įsitikinęs, kad būtent tokia derybų strategija leis ES išlikti globalia jėga, gebančia savo tvarią ateitį sieti su realia ekonomika, pramone ir gamyba, o taip pat efektyvia globalizacijos pasekmių kontrole – pirmiausia, socialinės politikos ir švietimo srityse.

Beje, šioms temoms yra skirta Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje ir Europos Parlamento informacijos biuro Lietuvoje organizuojama konferencija ,,60 metų nuo Romos sutarties: nauja pradžia Europai“ (2017 m. kovo 17 d., penktadienis, 9.30 val. Seimo III rūmų Konferencijų salė). Konferencijoje, kurioje dalyvaus Europos Sąjungos institucijų atstovai, politikai ir pilietinės visuomenės atstovai, akademinės bendruomenės nariai, bus ne tik prisiminta istorinė Romos sutartis, bet ir aptarti tolesni veiksmai, kurie padėtų iš naujo sutelkti politinę valią ir sustiprinti pasitikėjimą Europos Sąjunga.