Aktualijos

abGerbiami Tarybos nariai!

Bičiuliai!

Kreipiuosi į Jus siekdamas apibendrinti ir įvertinti tam tikrą laikotarpį, svarbų ir Lietuvos socialdemokratų partijai, ir Lietuvos valstybei, ir man asmeniškai.

LSDP pirmininku tapau 2009-siais,  šiame poste esu jau aštuonerius metus. Tai nemažas laiko tarpas, per kurį buvo visko – ir darbas opozicijoje, ir vadovavimas socialdemokratų Vyriausybei. Beje, šešioliktoji Vyriausybė, kurios premjeru dirbau 2012-2016 m. – antra per visą atkurto valstybingumo laikotarpį, dirbusi visą kadenciją.

Apibendrinti norėčiau dviem būdais.

Jums išdalintas tekstas, kuriame daug faktų ir skaičių, liudijančių, kiek daug sugebėjome padaryti per visą tą laikotarpį. Tai retrospektyvi analizė, kalbanti apie praeitį. Deja, kai kurių svarbių dalykų, atliktų darbų patys nesugebėjome tinkamai pristatyti visuomenei. Kiti buvo tendencingai interpretuoti ir šališkai pateikti viešojoje erdvėje.

Todėl LSDP išorinės komunikacijos stiprinimas – vienas pirmaeilių naujosios partijos vadovybės uždavinių. Mūsų partijos rėmėjai, taip pat ir plačioji visuomenė, turi būti operatyviai, dalykiškai ir argumentuotai informuojami apie LSDP nuveiktus darbus, poziciją, siūlomus sprendimus. Rinkėjai turi išgirsti LSDP balsą, atskirti jį tarp kitų balsų.

Tačiau pakalbėti norėčiau apie LSDP perspektyvą platesniame kontekste.

Turime diskutuoti apie globalių politinių procesų tendencijas. Esame Europoje ir pasaulyje, turime matyti, kas vyksta, kaip formuluojami iššūkiai ir sprendimo būdai, kaip gimsta ir kurlink juda idėjos.

Negalime užsidaryti vien savo problemose, nes rizikuojame prarasti esminius orientyrus ir pasimesti detalėse. O tai veda prie socialdemokratinės tapatybės praradimo, pagrindinės priežasties, dėl kurios įvairių šalių socialdemokratai nelaimi arba pralaimi rinkimus.

LSDP po Seimo rinkimų

Po praėjusių metų Seimo rinkimų, kurie LSDP nebuvo sėkmingi, partijoje buvo įvairių nuomonių. Buvo tvirtinančių, kad Lietuvos socialdemokratų partija, patyrusi giluminę krizę, pralaimėjo rinkimus. Su tokia griežta formuluote sutikčiau tik iš dalies.

Taip, mes nelaimėjome rinkimų ir aš, kaip partijos vadovas, prisiėmiau atsakomybę dėl rezultatų ir atsisakiau kandidatuoti į LSDP pirmininko postą. Tačiau pripažinkime: LSDP vis dėlto liko valdančiojoje koalicijoje ir turi galimybę daryti įtaką sprendimams, kurie yra įrašyti mūsų programoje ir, mūsų giliu įsitikinimu, yra reikalingi Lietuvos žmonėms. Mūsų dalyvavimas valdančiojoje koalicijoje leidžia užtikrinti pradėtų darbų tęstinumą, visos politinės sistemos stabilumą.

Užbėgdamas už akių tvirtinimui, jog nelaimėjus rinkimų reikėjo eiti į opoziciją, pasakyčiau taip: būti opozicijoje – tai lengvesnis kelias. Turėti laisvesnes rankas ir galimybę kritikuoti valdžią kartu reiškia atsisakymą aktyviai dalyvauti priiminėjant svarbius sprendimus juos koreguojant bei tikslinant. Todėl, mano įsitikinimu, LSDP dalyvavimas valdančiojoje koalicijoje buvo teisingas sprendimas. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip mes jį realizuosim.

Kitas dalykas, jei susidarys situacija, kai mūsų balsas bus negirdimas, kai būsime spaudžiami daryti sprendimus, kurie kertasi su mūsų principinėmis nuostatomis. Tada liks opozicijos kelias, kuris visada yra atvira politinė galimybė.

Taigi, ar LSDP yra patyrusi giluminę krizę ir kaip vertinti situaciją ne tik mūsų Seimo rinkimų kontekste, bet platesnėje perspektyvoje –  štai klausimas, nuo kurio norėčiau pradėti.

Globalūs socialdemokratijos iššūkiai

Pirmiausia, susiklosčiusios situacijos nevadinčiau gilumine krize, o, veikiau, socialdemokratijos iššūkiu. Taip, LSDP išgyvena ne pačius geriausius laikus. LSDP reitingas, lyginant su tuo, kas buvo prieš porą metų, gerokai sumažėjęs, socialdemokratai nebeformuoja valdančiosios koalicijos, partija išgyvena kartų kaitą. Tai akivaizdu, tačiau norint suvokti, kas vyksta, reikia matyti platesnį – europinį ir pasaulinį – kontekstą.

Socialdemokratinės vertybės visame šiuolaikiniame pasaulyje išgyvena tam tikrą perkainojimo arba korekcijos laikotarpį. Daugelį metų po Antrojo pasaulinio karo Vakarų šalyse egzistavo vadinamosios „gerovės valstybės“, kurios, sparčiai besivystančios ekonomiškai, pasižymėjo daugiau ar mažiau pajėgia socialinės apsaugos sistema, dideliu pajamų perskirstymo procentu, aktyvesne valstybės įtaka ekonominiame gyvenime. XX amžiaus 6–9 dešimtmečius galima laikyti savotišku gerovės valstybių „aukso amžiumi“. Tuo metu pagrindinis socialdemokratų tikslas buvo didinti valstybės galią kuriant tą Gerovę, kurioje kiekvienam būtų užtikrintos minimalios pajamos siekiant patenkinti minimalius poreikius. Kartu siekta didinti turimų išteklių (pirmiausia – žmogiškųjų) panaudojimo efektyvumą, panaikinant nedarbą ir siekiant visuotinio užimtumo. Šiuo laikotarpiu valdžioje savarankiškai ar koalicijose esančios socialdemokratų partijos aktyviai vykdė stambios pramonės, transporto, energetikos nacionalizavimą, didino socialines garantijas, plėtojo užimtumą, mažino pajamų diferenciaciją.

Tačiau 8 dešimtmečio pabaigoje situacija pradėjo keistis. Ekonominis augimas ėmė buksuoti, kaupėsi socialinės problemos. Socialdemokratinė socialinės rinkos doktrina, akcentuojanti valstybės vaidmenį valdant ūkį, deja, ne visada susitvarkydavo su naujais iššūkiais. Po Didžiosios Britanijos leiboristų pralaimėjimo Margaret Thatcher konservatoriams skirtingų Europos šalių socialdemokratai ėmė kalbėti apie poreikį įvertinti rinkos mechanizmų vaidmenį. Iš esmės tai reiškė tam tikrą liberalizmo siūlomų perspektyvų įvertinimą įgyvendinant socialdemokratines idėjas. Tai nebuvo socialdemokratijos pakeitimas liberalizmu, o pastanga įvertinti socialdemokratinę doktriną naujos situacijos požiūriu, apibrėžti jos trūkumus bei privalumus.

XXI a. pradžia prasideda naujais iššūkiais: pasaulyje pradeda dominuoti globali ekonomika, laisva prekyba, vis reikšmingesnį vaidmenį pradeda vaidinti transnacionalinės korporacijos, kurių biudžetai gali būti keliskart didesni, nei nacionalinių valstybių biudžetai, ekonominio augimo tempai pradeda skirstytis labai netolygiai, didėja ekonomikos bangavimas, globali konkurencija ima riboti investicijas į socialinę plėtrą. Socialdemokratija, norėdama išlikti įtakinga ideologine, visuomenine ir politine jėga, privalo įvertinti šiuos iššūkius ir surasti savo sprendimus. Tai tikrai nėra lengva.

Šiuo atžvilgiu itin iškalbingas Danijos pavyzdys – Danijos, kuri pirmoji iš Skandinavijos šalių, dar 1924 m., į valdžią atėjus socialdemokratams, davė pradžią socialdemokratiniam gerovės valstybės modeliui.

2011 metais parlamento rinkimus Danijoje laimėjo socialdemokratai. Niekas nesitikėjo, kad naujoji premjerė socialdemokratė Helle Thorning-Schmidt keis nusistovėjusią mokesčių sistemą. Tačiau socialdemokratų vyriausybė pakėlė pensinio amžiaus ribą, bedarbio pašalpos gavimo trukmę sutrumpino perpus – nuo 4 iki 2 metų. Visuomenė reformas priėmė prieštaringai, per Daniją nuvilnijo protestų banga, kai kuriems socialdemokratų stovyklos nariams atrodė, kad jų lyderė perlenkė lazdą, bet vyriausybė savo politikos nekeitė. Nors 2015 m. Danijos parlamento rinkimuose socialdemokratai užėmė pirmą vietą, tačiau formuodama vyriausybę ji turėjo nusileisti opozicijai. Danijos socialdemokratų lyderė pasitraukė iš savo posto, tačiau dabar beveik visi politikos ekspertai sutaria, kad socialdemokratai vykdė ne siaurą partinę, o valstybinę politiką, ėmėsi labai savalaikių reformų, kurių pagrindinius principus išsaugojo atėję į valdžią dešinieji. Lietuvoje, pripažinkime, mes išgyvenome labai panašią situaciją.

Iš to, kas pasakyta, aišku viena: sisteminį, giluminį iššūkį patiria ne vien LSDP, ją išgyvena visa socialdemokratijos ideologija. Pagal politinių doktrinų įtaką valstybių raidai XX a. pelnytai galėtų būti vadinamas „socialdemokratijos amžiumi“, tačiau XXI a., o tiksliau, jau XX a. pabaigoje, situacija, kaip jau minėjau, pradėjo keistis. Šiandien Europos rinkėjai už socialdemokratus balsuoja ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Ir nors socialdemokratija jau kelis kartus buvo laidojama, ji vėl įgaudavo naują kvėpavimą, šiandien padėtis yra rimta. Ji reikalauja sutelktų tarptautinių pastangų.

Turime identifikuoti socialdemokratines temas, vis dar aktualias rinkėjui.

Privalome išsiaiškinti, į ką turime remtis – į atskirus sluoksnius ar visus rinkėjus in corpore.

Turime nevengti konstruktyvių diskusijų modernios socialdemokratinės tapatybės tema. Kiekvienas laikmetis reikalauja naujai permąstyti tapatybę, su šiuo iššūkiu susiduria ne tik socialdemokratai, bet ir dešiniosios partijos, kurių programose, atskiruose lyderių pasisakymuose galima rasti nemažai kairumo ideologijos, socialdemokratinių elementų. Šiandien svarbiau išlaikyti ne ideologijos grynumą, o jos efektyvumą, kai išgryninant esminius principus, be kurių socialdemokratija būtų jau nebe socialdemokratiška, ieškoma adekvačiausių, moderniausių veikimo būdų.

Vienas iš esminių socialdemokratijos principų – norėdami išlikti tikrais socialdemokratais turime atstovauti dirbantį žmogų, kuriantį žmogų, smulkųjį verslą ir socialiai silpniausias visuomenės grupes.

Privalome akcentuoti socialinį teisingumą kaip socialinę sanglaudą bei socialinę įtrauktį – tai pagrindinis socialdemokratijos tikslas.

Globalizacijos epochoje tikslinga pradėti kalbėti apie nuolatinio skurdo problemą, apie globalizaciją, kuri atriboja dėl išteklių, išsilavinimo ar sveikatos stokos negalinčių prisitaikyti prie naujų sąlygų. Žymus šiuolaikinis sociologas Zygmuntas Baumanas garsiojoje diskusijoje „Socialinė Europa“ teigė, kad pagrindinė šiuolaikinių socialdemokratų bėda ir yra ta, kad jie nebeatstovauja vargstantiesiems, todėl nebesusilaukia palaikymo.

Praeitų metų pradžioje, prieš Pasaulio ekonomikos forumą Davose, buvo paskelbtas tyrimas, tvirtinantis, kad turtinė nelygybė pasaulyje pasiekė rekordines aukštumas: vos 1 proc. planetos gyventojų jau valdo daugiau nei pusę viso pasaulio turto.

Daugelis ekspertų tvirtina, kad tokia turtinės nelygybės riba jau kritinė. Jeigu atskirtis toliau didės, galima tikėtis įvairių socialinių sukrėtimų. Net jeigu turtinė nelygybė ir sustotų didėjus, jau dabar pasaulio šalių visuomenės jaučia šios atskirties pasekmes. Artimiausiais metais turtingieji dar labiau turtės, o likęs pasaulis sąlyginai skurs, didės skaičius žmonių, kurie patirs nuolatinį skurdą t.y. skurs visą gyvenimą. Iškyla grėsmė susiformuoti savotiškoms skurdo zonoms, palaikančioms nusikalstamumą, girtuoklystę, narkomaniją ir kitokį blogį, kuris plinta ir į kitus visuomenės sluoksnius. Toks skurdas gali suskaldyti visuomenes į pusiau uždarus sluoksnius, gyvenančius savitą gyvenimą, turinčius nedaugelį sąlyčio taškų, neretai konfrontuojančius tarpusavyje.

Lietuva nėra šio proceso nuošalyje. Mūsų šalyje taip pat didėja turtinė diferenciacija, susidūrėme su skaudžiomis socialinės atskirties pasekmėmis. Čia mums orientyras galėtų būti Skandinavijos šalys, kuriose turtinė nelygybė viena mažiausių pasaulyje ir kuriose ilgus metus dominavo vadinamasis „skandinaviškas socializmas“. Skandinavų gerovės modelis visuomet pasižymėjo dviem išskirtiniais bruožais: dideliais mokesčiais ir išvystyta socialinės apsaugos sistema. Tačiau situacija, kaip sakiau, keičiasi ir Skandinavijoje. Dėl globalizacijos, ekonomikos bangavimų išlaikytinių statusas populiarėja ir tampa vis didesne našta valstybėms, kurių resursai nėra begaliniai. Švedai, danai, suomiai peržiūri senąjį klasikinį skandinavišką gerovės modelį, mėgina jį pritaikyti prie šiandienos sąlygų. Įdomu, kad Švedijoje mokesčių ir socialinės apsaugos sistemos reformas pradėjo dešinieji, o Danijoje – socialdemokratų vyriausybė. Tai rodo, kad esama sisteminių problemų, kurias spręsti tenka bet kokios pakraipos vyriausybėms.

Beje, čia iš dalies atsakymas yra tiems, kurie stebisi, kad Darbo kodekso ir, plačiau, socialinio modelio, ėmėsi būtent socialdemokratų vadovaujama vyriausybė. Mes veikėme atsakingai įvertinę laikmečio iššūkius, kitų šalių patirtį ir, neabejoju, ateis laikas, kai mūsų pastangos bus deramai įvertintos.

Bičiuliai,

kreipiuosi į Jus ir kaip kadenciją baigiantis LSDP pirmininkas, ir kaip socialdemokratas, kuriam artimi partijos rūpesčiai, žinomos jos problemos.

Einame į suvažiavimą, sveikinsime naują partijos pirmininką, tvirtinsime naują partijos vadovybę, kuriai iškart iškils visa eilė svarbių uždavinių.

Jau užsiminiau apie LSDP išorės komunikacijos problemas.

Naujajai vadovybei reikės dar didesnį dėmesį skirti tam, kad LSDP informacinis srautas maksimaliai pasklistų visuomenėje, pasiektų didžiumą jos narių. Suprantu, kaip tai nelengva padaryti, kai viešoji erdvė yra veikiama komercinių interesų veikiamos žiniasklaidos, kai vykdomos užsakomosios viešųjų ryšių kampanijos, kai nutekinamos pažymos ir jų (arba informacijos apie jas) pagrindu formuojama visuomenės nuomonė ir daromi politiniai sprendimai. Tokiomis sąlygomis prasimušti prie konkretaus žmogaus yra labai nelengva, LSDP infocentras kartu su aktyviais partijos bičiuliais tai darė ir turės daryti ateityje su dar didesne energija.

Negalime būti bebalsiai šioje besiformuojančioje įtarumo ir baimės aplinkoje.

Jokia sėkminga išorinė komunikacija neįmanoma be efektyvios vidinės komunikacijos. Itin svarbus uždavinys: partijos struktūrą paversti efektyvesne, o motyvaciją LSDP narių, rėmėjų dalyvauti partinėje veikloje – stipresne. Vykdant vidinę komunikaciją svarbi kiekvieno partijos nario aktyvi pozicija. O dar svarbiau – jos turinys.

Kaip kadenciją baigęs partijos pirmininkas esu pasiryžęs aktyviai prisidėti prie to, kad bendravimas su skyrių žmonėmis vyktų kuo intensyviau ir efektyviau, kad motyvacija prisidėti prie partinės veiklos, ypač tarp jaunimiečių, būtų kuo aukštesnė.

Su vidine komunikacija yra susijusi dalykinių partinių diskusijų tema. Mano įsitikinimu, partinės diskusijas, jeigu jos vyksta dalykiškai, siekiant aptarti, išsiaiškinti esminius dalykus, susijusius su šiuolaikinės socialdemokratijos raida Europoje ir pasaulyje, yra neabejotinai sveikintinas reiškinys. Čia įmanomi patys įvairiausi formatai, ypač įvertinant tai, kad LSDP išgyvena kartų kaitą – svarbiausia, kad visa tai vestų ne prie konfrontacijos bei nesveikos konkurencijos, o prie stipresnės motyvacijos dalyvauti partinėje veikloje.

Turime suprasti, kad būtent per dalykines partines diskusijas atsiras daugiau patikimos informacijos apie pasaulines tendencijas, daugiau supratimo, kaip veikti, daugiau aiškumo, kokie dalykai pasiteisina, o kokie – ne.

Pasaulis keičiasi labai sparčiai. Atsiranda naujos technologijos, nauji vadybos būdai. Daug dalykų, kuriuos dar naudojame, yra gerokai pasenę. Pasikeitus sąlygoms jie tampa visiškai neveiksmingi. Technologinis proveržis, globalizacija, esminiai poslinkiai visuomenėje sukūrė naują aplinką. Tai liečia ir verslą, ir politiką.

Būtų beprotybė manyti, kad naujomis sąlygomis galima veikti naudojant senas priemones. Tie, kurie priešinasi permainoms ir apimti baimės laikosi įprastų strategijų, tiesiog išnyks kaip dinozaurai, nesugebėję prisitaikyti prie pokyčių.

Tik tos politinės partijos, kurios visuose lygmenyse demonstruos brandų lyderiavimą, didžiausią dėmesį kreips į žmones, jų lūkesčius išlaikys pirmaujančias pozicijas.

Reikia turėti drąsos įžvelgti galimybes ten, kur kiti temato vien sunkumus.

Aš tikiu, kad mūsų jaunimas yra pajėgus tai padaryti.

Perspektyvaus jaunimo turime nemažai. Neatsitiktinai į LSDP pirmininko postą pretenduoja du jaunosios politikų kartos atstovai. Kartų kaita yra natūralus procesas ir esu įsitikinęs, kad LSDP jį sugebės suvaldyti. Naujoji partijos vadovybė, atvesdama naujus žmones ir šviežias idėjas, pasižymės konstruktyviu požiūriu, dinamiška veikla ir tęs pradėtus darbus.

Sąmoningai smulkiau nekalbėjau apie tai, kas buvo padaryta ir ką dar reikėtų padaryti, tai išdėstyta išdalintame ataskaitos tekste. Apibendrintai jį galima būtų reziumuoti taip: per savo kadenciją socialdemokratų Vyriausybė, vaizdingai kalbant, „iškepė pyragą“ ir būtent todėl naujoji valdžia gali tą „pyragą“ raikyti ir dalinti.

Tačiau man buvo svarbu parodyti perspektyvą, priminti, jog mąstydami apie ją, priimdami iššūkius, ieškodami naujų kelių esame ne vieniši, o kartu su Europos ir pasaulio socialdemokratija, kurios patirtimi galime ir turime kūrybiškai pasinaudoti.

Esu įsitikinęs, kad socialdemokratinės idėjos tikrai neprarado savo aktualumo. Aišku, naujos demografinės ir ekonominės sąlygos reikalauja naujų sprendimų, tačiau mes juos rasime!

Todėl visos kalbos apie LSDP išnykimą iš Lietuvos politinio lauko yra niekinės.

Ačiū už dėmesį!