Aktualijos

fb-ij376291_0Gerbiamieji,

mūsų Vyriausybės paskelbti energetikos politikos prioritetai leido pradėti giluminę viso energetikos  ūkio  pertvarką.  Nors per visus nepriklausomybės metus  deklaruota, kad reikia išsivaduoti iš energetinės salos statuso, visas dėmesys buvo skiriamas ilgamečiams regioniniams projektams,  nepagrįstų arba nekompetentingai parengtų ir neįgyvendinamų koncepcijų bei strategijų kūrimui, o atskiri energetikos sektoriai tuo metu stiprino monopolines galias ir tvarkėsi savo nuožiūra, valdžiai pasyviai stebint, kaip auga paslaugų kainos vartotojams.

Todėl, siekdami reformuoti energetikos ūkį, stengėmės sukurti darnią visų jį sudarančių pagrindinių sektorių – elektros, dujų, šilumos – struktūrą, kuri stiprintų mūsų energetinį savarankiškumą, leistų apsirūpinti reikiamais ištekliais iš alternatyvių šaltinių ir vartotojams palankiomis kainomis bei padėtų išvengti galimo kainų šuolio, jeigu sutriktų energijos išteklių tiekimas.

Svarbiausias mūsų Vyriausybės darbo rezultatas – energetikos kainų lūžis. Ilgo ir skausmingo energetikos kainų augimo kreivė pagaliau pradėjo leistis žemyn. Dar 2013 metų pabaigoje buvo priimti sprendimai, ribojantys elektros kainų didėjimą. Šios nuostatos laikomės ir šiemet – mažinamos  ne tik elektros, bet ir dujų bei šilumos kainos.   Mažėja ir gyventojų išlaidos komunalinėms paslaugoms, šeimų biudžetuose lieka daugiau lėšų kitoms svarbioms reikmėms – kultūrai, laisvalaikiui.

Pateiksiu keletą palyginimų,  atskleidžiančių, ką  pavyko   pasiekti  mūsų Vyriausybei.

  • Elektros kaina buitiniams vartotojams per dvejus metus – nuo 2013 m. iki 2015 m. – sumažėjo 13 proc., arba 6,3 ct/kWh.  Palyginkime:  2011–2013 metais elektros kaina buitiniams vartotojams išaugo 10 proc. (5 ct/kWh);
  • 2014 m. iš  Rusijos koncerno „Gazprom“ išsiderėta 20 proc. mažesnė dujų kaina ir gauta 330 mln. Lt kompensacija. Gamtinių dujų kaina buitiniams vartotojams per dvejus  metus – nuo  2013 m. iki 2015 m. – sumažėjo apie 30 proc. Palyginkime: 2011–2013 metais gamtinių dujų kaina buitiniams vartotojams augo panašiai – apie 30 proc. Jau priimti sprendimai dėl kompensacijos panaudojimo 2015–2016 metais, kad būtų mažinamos dujų kainos nebuitiniams vartotojams;
  • Vidutinė centralizuotai tiekiamos šilumos kaina Lietuvoje per dvejus metus – nuo 2012 m. iki 2014 m. – sumažėjo apie 19 proc. Numatoma, kad 2015 m. šildymo sezonu vidutinė šilumos kaina Lietuvoje  dar sumažės iki 10 proc. Palyginimui:  vidutinė centralizuotai tiekiamos šilumos kaina nuo 2010 iki 2012 m. Lietuvoje išaugo 25 proc.;
  • 2013–2014 m. priėmus reikalingus teisės aktus, pradėjo veikti biokuro birža, kuri suvaržė rinkoje dominavusius monopolinius tiekėjus. Dabar biokuro kaina biržoje yra iki 10 proc. mažesnė, nei parduodama pagal dvišalius kontraktus;
  • 2013 m. pasiūlėme  naują renovacijos modelį. Šiuo metu apšiltinama daugiau kaip 900 pastatų, jau suderinta daugiau kaip  3,3 tūkst. pastatų renovacijos projektų. Palyginimui: 2011–2012 m. atnaujinta tik keliasdešimt daugiabučių pastatų;
  • Per dvejus metus – nuo 2013 m. iki 2015 m. – Vyriausybė net 64 proc., o  pinigine išraiška – daugiau kaip 300 mln. Lt (nuo 864 mln. Lt. iki 552 mln. Lt), sumažino lėšų poreikį viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms (VIAP).  Tai reiškia, kad  perteklinei elektros energijos gamybai Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose ir dujų kogeneracinėse elektrinėse buvo skiriamos didžiulės subsidijos.  Parama dujinėms termofikacinėms elektrinėms per tuos dvejus  metus buvo apkarpyta  70 procentų ir leido sutaupyti 110 mln. litų. Palyginimui: VIAP išlaidos nepagrįstoms, nesuvokiamo dydžio elektros energijos gamybos kvotoms ir supirkimo subsidijoms nuo 2010  iki 2013 m. augo net 100 proc. – nuo 432 mln. Lt iki 864 mln. litų.  Pavyzdžiui, Lietuvos elektrinei 2010 m. buvo nustatyta 2,5 teravatvalandės (TWh) elektros gamybos kvota, kuriai prireikė net 380 mln. Lt VIAP lėšų. Pasitaikydavo atvejų, kai subsidijuojama elektros energija buvo gaminama ne Lietuvos elektrinėje, o perkama Baltarusijoje. Šios išlaidos buvo užkraunamos vartotojams didinant elektros energijos tarifą;
  • Vyriausybė per dvejus  metus racionaliai planavo VIAP biudžetą ir,   neutralizuodama buvusios valdžios paliktas „minas“,  užkirto kelią  jo smarkiam augimui. Pirmiausia buvo sustabdytas saulės elektrinių burbulas. 2011 m. priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas sudarė sąlygas beveik neribotai  plėtoti saulės elektrinių statybą ir teikti didžiulę   ekonomiškai nepagrįstą paramą saulės elektros gamintojams. Žinoma, ši  parama  būtų atėjusi iš vartotojų  piniginių.  Jeigu būtume patenkinę visų norinčių statyti saulės elektrines prašymus, elektros tarifas būtų padidėjęs dar 5 ct/kWh per metus. Palyginkime: pernai 61 megavato (MW) galios saulės elektrinės pagamino apie 72 gigavatvalandžių (GWh) elektros energijos, ir joms buvo išmokėta 78 mln. Lt VIAP lėšų. Panaši  VIAP suma – 79 mln. Lt – buvo skirta ir vėjo jėgainėms. Tačiau   280 megavatų (MW) galios vėjo elektrinės pagamino 550 gigavatvalandžių (GWh) elektros energijos – t. y. beveik aštuonis kartus daugiau elektros už tą pačią finansinės paramos sumą.

Lietuvos energetinė     priklausomybė nuo tiekimo iš Rytų viešojoje erdvėje neretai vadinama nesveika priklausomybe nuo dujų „adatos“. Tačiau ir šioje srityje jau įvyko istorinių permainų. Nustatytu laiku pastatėme suskystintų gamtinių dujų terminalą, kurio idėją buvo iškėlusi socialdemokratų vadovaujama Vyriausybė. Lietuva turi alternatyvų šios žaliavos tiekimo kelią. Europoje esame pavyzdys, kaip  per palyginti trumpą laiką galima įgyvendinti inžineriniu techniniu požiūriu gana sudėtingą projektą. Tik Lietuvoje nesulaukėme oponentų sveikinimų – buvo skaičiuojama, kiek sukalta polių, gąsdinama, kad žlugdomi visi terminai, ir  vertinami tik savi nuopelnai.

Šiuo metu sklandžiai organizuojamas dujų perdavimas iš suskystintų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje, sparčiai vykdoma dujotiekio Klaipėda–Kiemėnai antrosios gijos statyba. Rudenį prasidės dujotiekio bandymo darbai. Per šį dujotiekį iš SGD terminalo tiekiamos dujos patenkins  stambiausių Lietuvos vartotojų – „Achemos“, Vilniaus ir Kauno termofikacinių elektrinių poreikius. Lietuvos gamtinių dujų perdavimo sistemos pokyčiai padeda kurti naujas sąlygas – priimti dujas iš trijų skirtingų šaltinių, jas paskirstyti ir  transportuoti toliau, užtikrinant energetinį saugumą  tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalių regione.

Šiuo metu įgyvendiname dar vieną svarbų strateginį projektą – rengiamasi Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio (GIPL), kuris žiedu sujungs tiekimą Šiaurės ir Vakarų Europoje, statybai. Valstybiniu lygiu sugebėjome susitarti su  Lenkijos partneriais ir profesionaliai parengti projektų įgyvendinimo analizes. Tai padėjo iš Europos Sąjungos gauti  finansavimą, padengsiantį daugiau kaip du trečdalius parengiamųjų ir statybos darbų kaštų. Planuojame pradėti darbus 2016 metais, o 2019 metais jau būtų suvirintos paskutinės jungčių siūlės. Šis dujotiekis taps Baltijos šalių energetinės integracijos instrumentu ir stipriu Europos Sąjungos  bendros rinkos elementu.

2015-uosius vėl ženklins dideli darbai. Kitų metų pabaigoje bus įgyvendintas dar vienas strateginis projektas – pakviesime į  Lietuvos–Švedijos elektros jungties „NordBalt“ atidarymą Klaipėdoje. 2016 m. sausio 1 d. pradedama eksploatuoti jungtis sudarys sąlygas pirkti pigesnę skandinavišką elektros energiją ir padės išvengti didelės priklausomybės nuo tiekėjo Rytuose.

2016 metų pradžioje bus pradėta eksploatuoti Lietuvos–Lenkijos jungties „LitPol Link“ 500 MW galios linija, kuri dar labiau sustiprins Lietuvos elektros sistemos energetinį saugumą ir integraciją į ES bendrą energetikos sistemą.

Šiemet pradedame naują darbų etapą – pereiname prie kompleksinio ištisų kvartalų atnaujinimo – renovuosime miestų daugiabučius, viešosios paskirties pastatus, atnaujinsime infrastruktūrą ir gyvenamąją aplinką. Šiuo metu  kartu  Vokietijos specialistais, turinčiais didelės patirties šioje srityje,  rengiame  energinio efektyvumo programą  ir darbų finansavimo mechanizmą. Kvartalų renovacija startuos Šiauliuose, Utenoje ir Birštone. 2015 m. taip pat pradedamos įgyvendinti viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimo bei gatvių apšvietimo programos. Jas vykdys Viešųjų investicijų plėtros agentūra (VIPA).

Dėl naujos atominės elektrinės statybos dar neturime galutinio atsakymo. Visiems aišku, kad tai labai brangus projektas, kurio vieni neįgyvendinsime. Deja, apie jį ilgą laiką kalbėta tik monologais ir įvairiems konsultantams neatsakingai išleista dešimtys milijonų litų. Kai atlikome šio projekto ekonominį vertinimą ir pradėjome dirbti su partneriais Latvijoje ir Estijoje, sulaukėme daugiau kaip 60 dalykinių klausimų. Šiuo metu jau esame pasistūmėję, derindami teisinius ir ekonominius klausimus.

Grįždamas prie šios konferencijos pagrindinės temos – šilumos ūkio pertvarkos,  noriu priminti, kokią  būklę radome  šilumos ūkyje ir kokie buvo  pirmieji  mūsų veiksmai.

Šilumos gamybos ir tiekimo veikla nebuvo planuojama ir koordinuojama nacionaliniu lygmeniu. 2012 m. pradėjo veikti paramos  per VIAP biokuro  aukcionai kogeneracinėms elektrinėms. Tačiau  nebuvo atsižvelgta  nei į konkrečių miestų šilumos ūkio specifiką, nei į vartotojams užkraunamą milžinišką tokių objektų išlaikymo naštą.  Pavyzdžiui, biokuro kogeneracines elektrines planuota statyti miestuose, kuriuose tokias   elektrines neseniai jau buvo pasistačiusios  savivaldybių šilumos tiekimo įmonės. 2013 m. priimtais įstatymais  sustabdėme neskaidrią biokuro kogeneracijos aukcionų schemą. Tolesnė biokuro ir komunalinių atliekų kogeneracijos plėtra   vykdoma  skaidraus  planavimo būdu, o projektai  finansuojami iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų. Bendras lėšų taupymo efektas,  atsisakius rėmimo per elektros tarifo didinimą,  siekia  250 mln. Lt per metus,

t. y. elektros tarifas sumažėja 2,5 centoIš viso per 12 metų –   tiek laiko  buvo numatyta  skatinti biokuro kogeneracines elektrines per elektros tarifo didinimą   – būtų  išleista apie 3 mlrd. Lt. Iš tiesų, įspūdinga parama nežinia kam.

Dar 2011 m. pradėtas „konkurencijos“ šilumos ūkyje eksperimentas privatiems šilumos gamintojams  sudarė sąlygas visą naudą iš pigesnio biokuro panaudojimo pasilikti sau, o vartotojams   iš to nebuvo beveik jokios naudos.  Nereguliuojamos konkurencijos principų diegimas šilumos ūkio sektoriuje neturėjo esminės įtakos šilumos kainos mažėjimui. Pavyzdžiui, Kaune kyla vis naujų privačių biokuro katilinių kaminai.  Jų parduodama šiluma tik puse cento ar centu pigesnė  už šilumą, pagaminamą deginant gamtines dujas.  Betgi  biokuro  katilinėse gaminamos  šilumos  kaina yra  30–40 proc. mažesnė  ir tokios katilinės atsiperka per vienus–dvejus  metus.

Tokia tvarka galiojo net ir tais atvejais, kai investicijoms į biokuro katilinių statybą skiriama ES parama. 2013 m. buvo priimtas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo   įstatymas, kuriuo  nustatyta privaloma kainodara  ir nepriklausomiems šilumos gamintojams,  gavusiems valstybės paramą.

Šilumos tiekėjui, pradėjus statytis savo biokuro katilines, iš nereguliuojamų šilumos gamintojų jau pasigirsta kalbų apie nelygiavertes konkurencines sąlygas ir norą dirbti „sureguliuotoje“ aplinkoje. Noriu atsakingai pasakyti, kad kiekvienas investuotojas pats prisiėmė riziką, ir Vyriausybė negali garantuoti jų būsimo pelno vartotojų sąskaita.

Situacija Vilniaus miesto šilumos ūkyje dar sudėtingesnė. Apie kokią konkurenciją ir naudą vartotojams galime kalbėti, kai  buvo sudarytos  sąlygos biokuro katilines statyti ne finansiškai pajėgiam  šilumos tiekėjui, o su juo susijusiems privatiems asmenims, kartu  ribojant  kitų privačių gamintojų galimybes. Čia šiluma  taip pat   parduodama puse cento pigiau, negu pagaminta iš dujų. Raskite man nors vieną Vakarų Europos valstybę, kurioje būtų tokia padėtis!

Lietuvos didmiestyje   vienam asmeniui ir su juo susijusiems partneriams  suteikta galimybė  valdyti visą kuro ruošimo, tvarkymo, tiekimo, katilinių įrangos gamybos, statybos, šilumos gamybos ir šilumos supirkimo grandinę.  Bet dėl tokios „tvarkos“  negirdėti  nei „principingų“ asociacijų, nei „nepriklausomų“ ekspertų protestų.  Beje,   visa  tai vyko buvusiai valdžiai mosikuojant  kovos su šilumos oligarchais retorikos vėzdu.  2012 m. parengtas grandiozinis A. Sekmoko šilumos ūkio pertvarkos planas, kurio siekis – nacionalizuoti šilumos tinklus,  nukeliavo  tik iki Energetikos ministerijos  internetinio puslapio. Panašiai buvo ir su „popierine“, realiai neveikiančia, biokuro birža.

Štai tokį palikimą  energetikos ūkyje gavo  mūsų Vyriausybė.  Iškėlėme    sau užduotį –  sumažinti monopolininkų įtaką ir šildymo kainas gyventojams.

Vienas iš esminių šilumos ūkio pertvarkos uždavinių – sudaryti sąlygas pereiti nuo iškastinio prie vietinio kuro – biokuro, atliekų, durpių, biodujų – panaudojimo. Net ir turint alternatyvių gamtinių dujų tiekimo šaltinių, nesaugu priklausyti nuo vienos rūšies žaliavos – jos kainų svyravimo. Todėl iškastinio kuro pakeitimas vietiniu kuru yra mūsų prioritetas, leidžiantis kartu spręsti ir kitas problemas: kurti naujas darbo vietas, didinti energetinių išteklių įvairovę, stabdyti kapitalo išvežimą iš Lietuvos.

 Pirmajame šilumos pertvarkos etape buvo siekiama kuo greičiau ir mažesnėmis  lėšomis sudaryti sąlygas savivaldybių šilumos tiekimo įmonėms pasistatyti  biokuro katilinių.  2013 m. Vyriausybė iš Europos Sąjungos struktūrinės paramos ir Klimato kaitos programos lėšų skyrė 100 mln. litų mažesnėms biokuro katilinėms įrengti ir šilumos trasoms modernizuoti. Prioritetas buvo teikiamas toms savivaldybėms, kuriose šilumos kaina didžiausia, o biokuro panaudojimas sudaro mažiausią šilumos gamybos dalį.  Taip pat paskelbti du kvietimai teikti paraiškas dėl ES struktūrinės paramos lėšų šilumos trasoms modernizuoti už 70 mln. litų.  Investavę ES lėšas į biokuro katilinių statybą, per dvejus metus pasiekėme, kad šiemet šilumos gamyboje jau vienodomis dalimis (per pusę) naudojamas vietinis biokuras ir importuojamos dujos.

Antrajame šilumos ūkio pertvarkos etape didžiausias dėmesys skiriamas Vilniaus ir Kauno miestų atliekų tvarkymo, šilumos ir elektros gamybos problemoms spręsti.

Lietuvos energetikos institutas, atliko išsamią šilumos ir elektros energetikos sektoriaus analizę, kurios pagrindu Energetikos ministerija parengė  Nacionalinę  šilumos ūkio plėtros programą. Programoje kiekvienai savivaldybei nustatyti konkretūs elektros ir šilumos gamybos plėtros sprendiniai, kad prognozuojamas šilumos poreikis pirmiausia būtų užtikrintas efektyviai derinant atliekų tvarkymo, šilumos kainų mažinimo ir konkurencingos vietinės elektros energijos gamybos tikslus vartotojams mažiausiais kaštais.  Šiai programai numatyta įspūdingo dydžio Europos Sąjungos struktūrinė parama – 1,3 mlrd. litų. Praėjusiu 2007–2013 m. ES finansiniu laikotarpiu centralizuoto šilumos tiekimo sektoriui buvo skirta 484 mln. litų.

Noriu atkreipti  dėmesį, kad iki Nacionalinės šilumos ūkio plėtros programos priėmimo šilumos ūkio organizavimas nebuvo paremtas suderintais principais. Šilumos ūkis buvo planuojamas neatsižvelgiant į valstybinius atliekų tvarkymo, atsinaujinančių energijos išteklių plėtros, efektyvios šilumos ir elektros energijos gamybos uždavinius, suderintus  su Europos Sąjungos strateginiais tikslais.

Mes renkamės pažangiose Vakarų Europos šalyse pasiteisinusius sprendimus - vietinį kurą naudojančias kogeneracines elektrines. Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse įprasta, kad tokius projektus  įgyvendina valstybės  valdomos įmonės. Vilniaus ir Kauno miestų šilumos ūkio modernizavimą – didelio masto atliekų ir biokuro kogeneracinių elektrinių projektus Vyriausybė pripažino valstybės ekonomikai svarbiais projektais, o juos įgyvendinti pavesta valstybės valdomai energetikos įmonių grupei UAB „Lietuvos energija“.  Tai padės užtikrinti darnią, skaidrią ir socialiai atsakingą Lietuvos energetikos ūkio plėtrą.

Šiuo metu ieškoma partnerių, kurie kartu su valstybe privalės užtikrinti didžiausią naudą vartotojams – konkurencingą atliekų tvarkymą,  šilumos gamybą socialiai atsakingomis kainomis ir elektros energijos gamybą rinkos kainomis, neužkraunant naštos elektros vartotojams. Dalyvauti projektuose taip pat kviečiami privatūs investuotojai, galinčios prisidėti savivaldybės. Esu įsitikinęs, kad  pasirinkome  veiksmingą  Vilniaus ir Kauno šilumos ūkių atnaujinimo modelį.  Įveikę nemenką pasipriešinimą, pasiekėme etapą, kai valstybės dalyvavimas šiuose projektuose yra neatšaukiamas.

Tikiuosi, kad  konkrečius  šilumos  ūkio  pertvarkos gamybinius ir techninius sprendimus  bei projektų ekonominės veiklos sąlygas  šioje konferencijoje  pristatys už jų įgyvendinimą atsakingos uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ atstovai.

Gerbiamieji,

per dvejus metus mums pavyko sustabdyti energetikos kainų augimą ir padėti pamatus skaidriai, darniai, taupiai ir socialiai atsakingai energetikos sistemai. Nepaisant šio įdirbio, energetikos srityje mūsų laukia kiti labai svarbūs darbai. Vienas jų – Nacionalinės energetikos strategijos užbaigimas. Tikiu, kad likusius dvejus metus dirbsime dar efektyviau, nes viso energetikos ūkio struktūrą ir valdymą pertvarkėme pagal  Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijas.  Jauni, ambicingi, ir atsakingi energetikos įmonių vadovai yra stiprus Vyriausybės sąjungininkas, kuriant ateities energetikos sistemą ir siekiant didesnio šalies saugumo.