Aktualijos

dsc_0554Kurlink suka mūsų žemės ūkis? Ar Europos Sąjungos ir valstybės parama padės jam išsilaikyti konkurencijos jūroje? Ar tikrai nieko negalima padaryti, kad ūkininkams už pieną nebūtų mokama pigiau negu už vandenį? Kodėl tiek metų Lietuvoje buksuoja kooperacija? Apie šias ir kitas žemės ūkio aktualijas su Ministru Pirmininku Algirdu BUTKEVIČIUMI kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ korespondentas Stasys JOKŪBAITIS.

– Premjere, šiemet vasarį Europos Komisija patvirtino naują, daugiau kaip 600 puslapių Lietuvos kaimo plėt­ros 2014–2020 metų programą. Jūsų nuomone, ką šį kartą ji duos šalies kaimui, agroverslui?
– Programą sudaro 16 priemonių, apimančių skirtingus žemės ūkio ir kaimo plėtros tikslus. Jai įgyvendinti numatyta beveik 2 mlrd. Eur. Tai didžiulės lėšos, kurios bus skiriamos žemės ūkio konkurencingumui didinti, žemdirbių įgūdžiams tobulinti, inovacijoms plėtoti, naujoms darbo vietoms kurti. Nemažai dėmesio bus skiriama bendruomeniškumui skatinti, gyvenimo kokybei, aplinkosaugai bei klimato kaitai.
Parama Lietuvos kaimui buvo teikiama ir 2007–2013 metų laikotarpiu. Tada jos lėšomis remtas žemės ūkio valdų modernizavimas, jaunieji ūkininkai, ekologinis ūkininkavimas ir kt. Per tą laikotarpį įsigyta daugiau kaip 20 tūkst. vienetų žemės ūkio technikos, pastatyti nauji ir rekonstruoti gamybiniai pastatai, rekonstruota daugiau kaip 2 tūkst. kilometrų sausinimo sistemų. Manau, tokios programos yra labai reikalingos Lietuvai.
– Tačiau ankstesnė programa ne tik padėjo modernizuoti žemes ūkį, bet ir nuvarė nemažai ūkininkų nuo žemės, sumažino žemės valdas, skatino derlingas žemes užsodinti miškais. Ar tai nebuvo klaida?
– Niekas prievarta nieko nevarė nuo žemės. Visos paramos priemonės buvo įgyvendinamos savo noru, tarp jų ir viena iš galimybių – vyresnio amžiaus žmonėms pasitraukti iš prekinės žemės ūkio gamybos, ūkininkavimą perleidžiant jaunimui. Gal tai iš tiesų buvo klaida. Dabar pagal priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ parama nuo 2013 m. nebeteikiama. O teiginys, kad parama sumažino žemės valdas, nėra teisingas. Priešingai – vidutinis žemės ūkio valdos dydis nuolat didėja. 2007 m. jis siekė 9 ha, o šiais metais jau 15,1 ha. Derlingų žemių užsodinti miškais taip pat visi nepuolė. Daugiausia tuo pasinaudojo nederlingų žemių savininkai, kurių žemės našumo balai buvo mažesni nei šalies vidurkis.
– Bet kažkuo kaime gyvenantiems žmonėms visgi reikėjo užsiimti.
– Ūkininkams ir kaimo gyventojams siūlyta ir daugiau įvairių priemonių, kurios turėjo gerinti gyvenimo kokybę kaime, plėtoti ekonomiką. Kaimo vie­to­vėse gana populiarios statybos ir su jomis susijusių paslaugų teikimas, kelių tiesimas, šiaudų granulių ir kito kuro iš biomasės, elektros, baldų ir kitų dirbinių iš medienos gamyba ar jos apdirbimas ir kt. Buvo remiamas kaimo turizmo sodybų kūrimasis, įsteigti tradiciniai amatų centrai, keičiama asbesto stogų danga. Galimybių yra, reikia tik noro ir didesnio aktyvumo.
– Kai kurie politikai yra viešai suabejoję, ar Vyriausybė ne per daug dėmesio skiria žemės ūkiui? Jų manymu, galbūt daugiau investicijų reikėtų skirti kitoms „perspektyvesnėms šakoms“. Ūkininkai – priešingai, norėtų didesnės paramos ir jiems palankesnės agropolitikos. Koks Jūsų, kaip premjero, požiūris?
– Žemės ūkis Lietuvoje yra viena svarbiausių šalies ūkio sričių, todėl jam būtina skirti atitinkamą dėmesį. Žemdirbiai juk gamina produkciją, kuri reikalinga visiems šalies žmonėms. Šiuo metu Lietuva ne tik pati apsirūpina kokybišku, sveiku maistu, bet ir nemažai savo užaugintos produkcijos eksportuoja.
Be to, reikėtų nepamiršti, kad stiprinant žemės ūkio gamybinę bazę ir plėtojant infrastruktūrą kartu gerėja ir kaimo, kur šiuo metu gyvena apie trečdalis šalies žmonių, gyvenimas. Žemės ūkis ir maisto pramonė svariai prisideda prie Lietuvos ekonominės plėtros, bendrasis vidaus produktas (BVP) šioje šakoje 2009–2013 metais padidėjo 1,8 karto ir gerokai lenkė viso šalies ūkio BVP augimą.
– Ir vis dėlto kodėl dėl vadinamosios moduliacijos su Europos Komisija bylinėjasi tik Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, o ne Žemės ūkio ministerija ar Vyriausybė?
– Viskas ne visai taip. Žemės ūkio ministerija 2013 m. spalio 6 d. pateikė ieškinį Europos Sąjungos Teisingumo teismui dėl Lietuvai galbūt neteisingai pritaikytos moduliacijos.
– O kodėl ministerija į šį teismą nesikreipė anksčiau, kai klausimas dar buvo „karštas“?
– Pirminis Europos Komisijos planas buvo skausmingesnis, bet ministerijai, bendradarbiaujant su kitomis ES valstybėmis narėmis ir derantis su pačia Europos Komisija, buvo pasiektas Lietuvai daug palankesnis sprendimas, kad nacio­nalinės išmokos mažinamos 10 proc. bendros išmokų (tiek ES, tiek ir nacionalinių) sumos.
Smulkūs ir vidutiniai ūkiai, kurie Lietuvoje sudaro didžiąją dalį visų ūkių, gavo didesnes išmokas negu būtų gavę netaikant moduliacijos, nes bet kuriuo atveju 2012 m. Vyriausybės skirta nacionalinių išmokų suma buvo fiksuota – 106 mln. Lt. Tiek ir išmokėta Lietuvos ūkininkams.
– Jūsų vadovaujamo ministrų kabineto programoje vienas iš užsibrėžtų prioritetinių darbų buvo baigti žemės reformą ir atkurti nuosavybės teises į žemę kaimo vietovėse. Ar pavyks šią Seimo ir Vyriausybės kadenciją padėti tašką jau ne pirmą dešimt­metį besitęsiančioje žemės reformoje?
– Manau, kad pavyks. Esame numatę užbaigti šį darbą iki kitų metų pabaigos. Iš esmės šis procesas kaimo vietovėse jau yra baigtas. Šių metų spalio 1 d. duomenimis, kaimo vietovėse nuosavybės teisės atkurtos į daugiau kaip 4 mln. ha žemės ir tai yra 99,52 proc. prašymuose nurodyto ploto. Liko atkurti nuosavybę į 19,16 tūkst. ha žemės 11,92 tūkstančiams piliečių. Apie pusei jų jau suprojektuoti žemės sklypai žemėtvarkos projektuose.
– Šiuo metu pienas iš ūkininkų superkamas vandens kainomis. Tačiau parduotuvėse už jį mokame kelis kartus brangiau. Ūkininkai dėl to kaltina perdirbėjus, šie rodo pirštais į prekybininkus. Kokią čia matote išeitį?
– Reikėtų nepamiršti, kad šiuo metu pieno kainos yra kritusios visame pasaulyje, o tai atsiliepia ir Lietuvai, nes ji yra pieno produktų eksportuotoja. Tačiau sudėję rankas nesėdime – bandome įvairiomis teisinėmis priemonėmis reguliuoti pieno pardavėjų ir pirkėjų sutartinius santykius, skatinti pieno gamintojų kooperaciją, gamintojų jungimąsi į gamintojų organizacijas.
Kartu su žemės ūkio ministre Virginija Baltraitiene vykome į Briuselį, siūlėme Europos Komisijai bendrai spręsti susidariusią problemą. Mus suprato, ir pieno gamintojai gaus finansinę paramą. Vyriausybė pagal biudžeto galimybes irgi prisidės. Bet tai tik laikina pagalba.
– Siūlymai sudaryti ilgalaikes pieno supirkimo sutartis, nustatyti prekybos antkainių „lubas“ buvo sukritikuoti. Ar tikrai jau nėra jokių svertų pakeisti padėtį, tikintis, kad viską sureguliuos rinka?
– Šiemet vasarį pateikėme Seimui Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektą, kuris birželį parlamente buvo priimtas (įsigaliojo nuo rugpjūčio 1 d.). Šis įstatymas nurodo, kokie veiksmai perkant-parduodant žalią pieną yra laikomi nesąžiningais ir įtvirtinamas jų draudimas. Už šio įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą atsakinga Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
Įstatymas galioja dar tik tris mėnesį, todėl sunku įvertinti visą jo teikiamą naudą. Griežčiau reg­la­mentuojant žalio pieno pir­ki­mo-pardavimo sutarčių laikymąsi, siekiama užtikrinti teisėtus pieno gamintojų interesus (dėl sutarčių pasirašymo, tinkamo jų vykdymo ir pan.). Manome, kad tokiu būdu pieno gamintojai būtų apsaugoti nuo pieno supirkėjų teisinės savivalės, jie galėtų įstatymo nustatyta tvarka apskųsti neteisėtus pieno supirkėjo veiksmus.
– Bet kol kas didesnių poslinkių nematyti.
– Nors ir nesmagu, bet turiu priminti Lenkijos ir Skandinavijos šalių geruosius kooperacijos pavyzdžius. Apie pieno gamintojų kooperaciją kalbama jau nuo nepriklausomybės pradžios, tačiau į priekį ji juda labai sunkiai. Kooperacijos prievarta sukurti neįmanoma, turi atsirasti lyderiai, kurie burtų žmones, kuriais būtų pasitikima. Prie kooperacijos plėtros turėtų aktyviau prisidėti žemdirbių organizacijos.
ES teisės aktais yra padarytos išimtys pieno gamintojų organizacijoms, jos gali atstovauti įvairiose derybose ginant visų susijungusių pieno gamintojų interesus.
– Nepaisant skeptiškų Prezidentės Dalios Grybauskaitės prognozių, Jums ir žemės ūkio ministrei visgi pavyko išsiderėti iš Europos Komisijos tam tikrą paramą pieno gamintojams dėl patirtos žalos Rusijai paskelbus embargą. Kai kurie ūkininkai siūlė tą paramą skirti kooperatinei pieno perdirbimo įmonei „Pienas LT“ užbaigti, kuri galbūt padėtų stabilizuoti pieno supirkimo kainas. Kaip į tai žiūrėtumėte?
– Buvo nutarta, kad skirstant gautą paramą lemiamą žodį turės patys pieno gamintojai. Tačiau siūlymas dalį paramos skirti kooperacijai remti nesulaukė daugumos pritarimo, todėl nuspręsta, kad tikslingiausia paramą išmokėti visiems pieno gamintojams pagal parduoto perdirbti pieno kiekį, neatsižvelgiant į ūkio dydį.
Kooperatinė pieno perdirbimo įmonė tikrai yra labai svarbi stiprinant pieno gamintojų derybines galias. Pradėjus jai veikti, pieno gamintojai galės patys dalytis visą gaunamą naudą ir gamindami pieną, ir jį parduodami. Kiek žinau, parama kooperatinei pieno perdirbimo įmonei „Pienas LT“ jau suteikta, projektas remiamas intensyviau negu kiti įmonių modernizavimo projektai. Tarpininkaučiau, kad šiai statybai būtų suteikta valstybės garantija paskolai, jeigu tokios prireiktų jai užbaigti. Tačiau šiuo atveju ES skirta parama (12,63 mln. Eur) yra pieno gamintojų pajamoms palaikyti, tai nėra investicinė parama.
– Ar Vyriausybė nenumato imtis kokių nors mokestinių ar kitokių priemonių paskatinti smulkiuosius burtis į kooperatyvus?
– Žemės ūkio ministerija yra parengusi Kooperacijos įsta­tymo pataisas, kuriomis sie­kia­ma pagerinti sąlygas žem­dir­biams, kuriant ir orga­ni­zuo­jant kooperatyvų veiklą. Vie­­nas spręstinų klausimų yra mokestiniai kooperatyvo klau­si­mai. Tam panaudosime geriausią kitų šalių patirtį.
– Prieš kurį laiką ministrų kabinetas nutarė neleisti Lietuvos teritorijoje auginti genetiškai modifikuotų pasėlių. Kai kurie ūkininkai priešinasi tokiam draudimui motyvuodami tuo, kad ES tokius augalus auginti leidžiama, kad dabar jiems sunkiau bus konkuruoti derliais ir kainomis, o GMO vis viena išplis, nes į šalį eksportuojami genetiškai modifikuoti pašarai. Ką apie tai manote?
– Iš tiesų genetiškai modifikuoti organizmai kelia daug diskusijų. Dauguma Lietuvos, kaip ir daugelio Europos Sąjungos, gyventojų apie biotechnologijų taikymą žemės ūkyje atsiliepia neigiamai. Dažniausiai būgštaujama dėl genetiškai modifikuotų organizmų poveikio sveikatai bei aplinkai, tačiau nereikia pamiršti ir ekonominio aspekto. Atvėrus kelią genetiškai modifikuotiems sukultūrintiems augalams, jie gali susimaišyti su kitais pasėliais, pakenkti tiems ūkininkams, kurie augina tradicinius augalus ar ūkininkauja ekologiškai.
Auginti Europos Sąjungoje įteisintus genetiškai modifikuotus augalus Lietuvos ūkininkai galėjo ir iki šiol, tačiau niekas jais labai nesusidomėjo. Žemės ūkio ministerija konsultavosi su žemdirbių atstovais, dauguma jų pasisakė už genetiškai modifikuotų pasėlių draudimą. Todėl Vyriausybės pasitarime ir buvo nutarta kreiptis į Europos Komisiją dėl tokių augalų auginimo draudimo visoje Lietuvos teritorijoje. Be mūsų šalies, siekį uždrausti auginti genetiškai modifikuotus augalus išreiškė dar aštuoniolika Europos Sąjungos valstybių.
Lietuvoje veikia kontrolės mechanizmas, atsakingos institucijos stebi, tikrina, ar pasėliuose nėra genetiškai modifikuotų organizmų priemaišų. Baimintis, kad pašarams naudojami genetiškai modifikuoti produktai gali išplisti Lietuvoje, taip pat nėra jokio pagrindo. Įteisindama bet kokį genetiškai modifikuotą produktą, Europos maisto saugos tarnyba atlieka išsamią jų poveikio sveikatai bei aplinkai studiją, todėl, jei kiltų bent menkiausia abejonė dėl tokių produktų saugumo, Europos Sąjungoje jie nebūtų leidžiami.
– Lietuviškiems mėsos gaminiams jau atveriama didžiulė Jungtinių Amerikos Valstijų rinka. Kokias čia matote mūsų ūkininkų, mėsos perdirbėjų perspektyvas?
– Iki embargo į Rusiją eksportavome trečdalį žemės ūkio ir maisto produktų. Dabar ši rinka užsidarė, todėl labai svarbu rasti naujų. JAV rinkos atvėrimas yra labai svarbus įvykis Lietuvai. Mūsų šalis tapo viena pirmųjų Europos valstybių, kuriai pavyko susitarti su JAV dėl didelės apimties žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. Per aštuonis šių metų mėnesius (sausį–rugpjūtį), palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į JAV padidėjo beveik dvigubai – nuo 14 iki 26 mln. eurų, ir čia matome dideles perspektyvas. Į JAV eksportuojame pieno, žuvų produktus, įvairius duonos ir pyrago gaminius, alkoholinius gėrimus ir kt. Dabar verslininkai jau gali derėtis ir dėl mėsos produktų eksporto.
– Prieš porą savaičių lankėtės Izraelyje ir ten tarėtės dėl mūsų maisto produktų eksporto. Ar šios ir kitos naujos eksporto kryptys kompensuos tai, ką praradome užsidarius Rusijos rinkai?
– Į šią valstybę mūsų žemės ūkio ir maisto produktų eksportas taip pat sparčiai didėja. Vien tik pieno produktų per šių metų 8 mėn., palyginti su 2014 m. tuo pačiu laikotarpiu, eksportavome du kartus daugiau, o visas žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Izraelį išaugo nuo 3,7 mln. iki 7 mln. eurų.
Didėja eksportas ir į kitas šalis. Keturis kartus jis padidėjo į Alžyrą, tris kartus – į Pietų Korėją, du kartus – į Turkiją. Galimybių toliau jį didinti nemažai.
– Dabar labai daug diskutuojama apie būsimą socialinį modelį. O kaip jis atsilieps kaimo gyventojams, kur daug kas kitaip negu mieste – žmonėms sunkiau rasti darbą, mažesni atlyginimai?
– Naujasis socialinis modelis paskatins į Lietuvą ateiti naujus investuotojus, kurti darbo vietas, o sumažėjusi mokestinė našta darbdaviams leis didinti atlyginimus darbuotojams. Visa tai turės teigiamos įtakos ir kaimiškose vietovėse gyvenantiems žmonėms. Neretai investuotojai jas renkasi statyti didesnes gamyklas, tokiu būdu kurdami darbo vietas.
Be to, siekiant, kad kuo mažiau žmonių liktų neapdrausti socialiniu draudimu, individualia žemės ūkio veikla užsiimančius asmenis siūloma drausti pensijų, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, jei jų ūkis viršija 2 ekonominio dydžio vienetus (EDV). Draustis neprivalės asmenys iki 29 metų bei sulaukę senatvės pensinio amžiaus.
– Vyriausybėje jau ryškėja kitų metų valstybės biudžeto apmatai. Ko jame gali tikėtis Lietuvos žemdirbiai, kaimo žmonės?
– Kitais metais žemės ūkiui planuojama skirti 1 031 mln. Eur. Didžioji dalis asignacijų atiteks Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programai, Lietuvos žuvininkystės sektoriui, valstybės ir kitos nacionalinės paramos priemonėms įgyvendinti, rinkos reguliavimo priemonėms.
2016 m. turėtų būti teikiama parama pagal 2014–2020 metų finansinio laikotarpio priemones. Ji sudarys sąlygas plėtoti žemės ūkio ir žuvininkystės verslus, didinti kaimo žmonių užimtumą ir gerinti gyvenimo kaime kokybę.
– Europoje vis aštrėja pabėgėlių problema. Ja dalytis teks ir Lietuvai. Bet turbūt sunku tikėtis, kad šie žmonės papildys žemės ūkio bendrovių ar stambesnių ūkių darbuotojų gretas?
– Tarp pabėgėlių yra ir gana kvalifikuotų, ir jokio išsimokslinimo neturinčių asmenų, niekada nemačiusių, kaip auginami javai ar kiti sukultūrinti augalai. Be to, čia neišvengiamai iškils ir nemažai socialinių reikalų. Pabėgėlių vaikams teks lankyti mokyklas, o kaimuose ar nedideliuose miesteliuose bus sunku surasti kalbų mokytojų, vertėjų. Nelengva bus juos apgyvendinti, rasti būstus.
Viskas priklausys nuo tų žmonių kvalifikacijos, nusiteikimo ir pačių ūkininkų ar žemės ūkio bendrovių noro juos priimti.