Mano vertybės

Kiekvieno žmogaus gyvenime, kas jis bebūtų, politikas ar verslininkas, viešas žmogus ar paprastas pilietis, ateina momentas, kai labai svarbu išsiaiškinti, kas esi, iš kur ir kurlink eini. Tai labai gilią, dar biblinę istoriją turintys klausimai, kurių vien formulavimo faktas nusako žmogaus brandą.

Įsitraukus į įvykių sūkurį, kurio intensyvumą dažnai diktuoja išorinės aplinkybės, labai sunku surasti laiko ir tvarkingai sudėlioti viską į lentynėles. Taip, laiko surasti sunku, bet įmanoma. Apskritai, gyvenime laikausi tokios taisyklės: kiekvieną situaciją būtina svarstyti, atidžiai analizuoti, kaip sakoma, devynis kartus pamatuoti, tačiau priėmus sprendimą, visas abejones reikia vyti šalin ir nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo.

DSC_0203

Toks nusistatymas daugkart man yra pagelbėjęs – ir tuomet, kai intensyviai sportavau, ir tuomet, kai dirbau prie disertacijos. Padėjo tuomet, paremia ir dabar, kai tenka priiminėti svarbius sprendimus vadovaujant Socialdemokratų partijai bei užimant vieną svarbiausių postų valstybėje. Esu veiksmo žmogus, todėl vadovaujuosi principu: „Nuspręsta – padaryta!“. Pajutau, kad atėjo laikas pasidalyti kai kuriomis mintimis, samprotavimais, vertinimais, susikaupusiais per pastaruosius metus. O tie metai buvo ir nelengvi, ir, tam tikru požiūriu, esmingo lūžio laikotarpis – tiek man, tiek visai mūsų šaliai.

Esu įsitikinęs, kad viešas išsisakymas ne tik leidžia būti geriau suprastam, bet ir padeda susivokti pačiam. Tampa kur kas aiškiau, kokios idėjos, vertybės, principai yra esminiai, kokia jų hierarchija, tarpusavio ryšiai. Ir kodėl jie tokie svarbūs mūsų gyvenime.

Manau, kad daugeliu atvejų Lietuvoje veikia politinė sistema, kurioje toleruojamos skirtingos pažiūros, skirtingos vertybės. Tai reikėtų vertinti kaip vieną iš svarbesnių demokratijos laimėjimų – žinoma, su sąlyga, kad tomis vertybėmis grįstos nuomonės, jų raiškos būdai negriauna pačių demokratijos pagrindų.

Antra vertus, kol kas žymia dalimi esame visuomenė, kuri yra gana uždara, todėl kiekviena išsiskirianti nuomonė tampa savotišku pavojaus ir netoleravimo objektu. Nėra gerai, kad prie to priprantame ir tai tampa norma. Taip pat nėra gerai, kai nuomonės, įvairūs požiūriai yra per jėgą brukami, siekiant žūtbūt išstumti kitas vertybes, brangias nemažai daliai mūsų žmonių. Manau, viskam turi ateiti savas laikas. Mėginantis dirbtinai pagreitinti želmens augimą ir traukiantis jį už stiebelio aukštyn, neabejotinai pažeis augalo šaknis ir jį numarins.

Taigi ir geri tikslai kartais neapsaugo nuo nesusipratimų, klaidų, neretai labai skaudžių. Taigi, turime visas demokratines laisves garantuojančią politinę sistemą, žiniasklaidą, vieną iš laisviausių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje, ir vertybiniu požiūriu gana konservatyvią visuomenę. Turime siekti brandos ir dermės, tačiau ne dirbtinais būdais. Ir tai svarbus iššūkis.

Mano manymu, labai gerai, kad žmonės ima formuluoti ir ginti savo nuomonę, formuoti pozicijas, ir (kas labai svarbu) nebijo reikšti savo nuomonės atvirai. Suprantama, dar yra daug linkusių savo pozicijos neafišuoti, pasilaikyti nuomonę sau, slėpti, ką galvoja apie politikus, valdžią, ypač vietinę, nuo kurios jie neretai tiesiogiai priklauso. Reikia pripažinti, jog nors ir laisvėjame, tačiau, deja, vis dar esame varžomi senų stereotipų. Dėl to dažnai savo iniciatyvas paliekame neapibrėžtai ateičiai ir tikimės, kad valdžia viskuo pasirūpins ar bent jau tikrai turėtų tai daryti. Prie ko tai veda? Prie disproporcijos, kai atsakomybės valdžiai užkraunama pernelyg daug, o visuomenė tos atsakomybės kratosi, neskuba prisiimti. Su tokia disproporcija yra susiję nemažai mūsų problemų. Ir tik neįsigilinę į dalyko esmę įžvelgia čia disproporciją didinančią priešstatą tarp tarsi nuolat valstybės vaidmenį pabrėžiančių socialdemokratų ir nuoseklių privačios iniciatyvos gynėjų liberalų.

ab

Socialdemokratai niekada neneigė individualios iniciatyvos reikšmės, tik jie visuomet stengėsi ją sieti su socialine atsakomybe. Politikoje, ideologijoje, kaip ir apskritai gyvenime, labai svarbu nepažeisti pusiausvyros, išlaikyti balansą. Šiuo atžvilgiu valstybė, jos institucijos socialdemokratiškai mąstančiam politikui pirmiausia būtų instrumentas išlaikyti balansą tarp įvairių visuomenės grupių, kiekviena kurių (žinoma, kaip ir atskiras žmogus) turėtų būti skatinama veikti iniciatyviai ir atsakingai vardan visos visuomenės gerovės, vardan gerovės valstybės.

Šiandien dažnas savęs paklausia (ir ne tik Lietuvoje), kuo gi skiriasi tarpusavyje partijos, jei jų ideologiniai principai iš esmės vienodi arba bent nesiskiria tiek, kad žmogus, specialiai nepasirengęs, įstengtų atskirti. Dažnai pastebime, kaip vengiama kalbėti apie savo partijų ideologines gaires, apie ideologinį išskirtinumą. Tokia raiška dažniausiai priklauso ne nuo vertybinės pozicijos ar politinio principo, o nuo bendros konjunktūros ir visuomenės nuomonės. Kyla natūralus klausimas, ar apskritai ideologija partijoms dar yra reikšmingas dalykas?

Ideologija, yra partijos savęs organizavimo pagrindas. Ideologiniai principai leidžia mums atpažinti bendramintį, kolegą, bičiulį. Ideologija nėra tik lozungų rinkinys, lūkesčių ar baimių sistema, tai bendro padėties suvokimo ir galimo bendro sprendimo tikimybė ir turėjimas. Tai ir moralinis politikos pagrindas, leidžiantis suvokti save kaip tam tikrų įsipareigojimų ir vertybinių kriterijų šalininku. Ideologija šiandieninėje politikoje ne tik neišnyko, bet priešingai – ji ima reikštis kaip argumentas, kreipiantis žmones viena ar kita kryptimi. Ji nustato mums bendrų ir politiškai aiškių sprendimų sistemą, organizuojanti mus į bendruomenę, politinę bendruomenę – politinę partiją.

Apie socialdemokratijos vaidmenį pasaulyje ir Lietuvoje diskutuojama seniai. Nuomonių yra įvairių. Yra tvirtinančių, kad šiandien socialdemokratija visame pasaulyje išgyvena ne pačius geriausius laikus, netgi tam tikrą krizę. Tikrai nenorėčiau su tokia nuomone sutikti. Prieš penkis šešis dešimtmečius buvo galima kalbėti apie socialdemokratijos aukso amžių. Vakarų Europos socialdemokratai daug prisidėjo prie atsiradimo socialinės gerovės valstybės, iš esmės pagerinusios įvairių visuomenės sluoksnių padėtį.

XX a. 8-9 dešimtmetyje, po socialdemokratinės pakraipos partijų nesėkmių rinkimuose įvairiose Europos valstybėse, pradėta kalbėti apie socialdemokratijos krizę, jos istorinės misijos pabaigą, net mirtį. Čia reikšmingą vaidmenį atliko ir žlugimas sovietinės sistemos, kuri, deja, (taip jau istoriškai susiformavo) buvo siejama ne tik su komunistine, marksistine, bet ir socialdemokratine idėja. Tačiau, perfrazavus garsųjį Marką Twainą, gandai apie socialdemokratijos mirtį buvo gerokai perdėti. XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje socialdemokratai atgavo prarastas pozicijas ir grįžo į valdžią daugumoje Europos valstybių.

Prasidėjus finansinei krizei galingą postūmį socialdemokratai gavo tuomet, kai tapo akivaizdu – dešiniesiems nepavyko efektyviai suvaldyti situacijos. Įvedus griežto taupymo režimą, išeičių ieškota silpnesnių gyventojų sąskaita, suveržiant diržus paprastiems piliečiams. Socialdemokratų siūlomas receptas, kuriame yra siūlymų atidžiau kontroliuoti bankinį sektorių, skatinti ekonomikos augimą, kurti darbo vietas, susilaukė nemažo palaikymo. Šiandien socialdemokratai vėl tampa viena iš svarbiausių jėgų, formuojančių modernios Europos politinį veidą.

10433943_751252078274753_7400111415836821914_n

Esu socialdemokratas, savo politinę poziciją pasirinkęs sąmoningai. Socialdemokratų partijos nariu esu nuo 1992 m. Negalėčiau sakyti, kad nuo pat pradžių buvau tvirtai apsisprendęs daryti būtent politinę karjerą. Turėjau profesiją, mėgau (ir, beje, dabar mėgstu) konkrečius darbus, apčiuopiamus rezultatus, todėl gryna politinė veikla tuo metu neviliojo. Tačiau socialdemokratinės idėjos man visuomet buvo artimos. Man artimas ir suprantamas paprastas, nelengvai dirbantis žmogus, savo prakaitu kuriantis gerbūvį, besirūpinantis šeima, vaikais, galvojantis apie valstybę, jos ateitį, visomis išgalėmis gražinantis savo Tėvynę. Esu įsitikinęs, kad būtent tokie žmonės yra mūsų valstybės pagrindas.

Mano aktyvi arba, kai kas pasakytų, „didžioji“ politinė karjera iš esmės prasidėjo po 1996 m. Seimo rinkimų. Iki tol buvau Vilkaviškio rajono tarybos nariu ir turėjau tik vietinės politikos patirtį. Seimas buvo tikrai nebloga mokykla, kurioje daug išmokau. Po kitų Seimo rinkimų jau tapau Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku, paskui – finansų (2004-2005 m.) ir susisiekimo (2006-2008 m.) ministru. Nuo 2012 m. vykdau Vyriausybės vadovo pareigas. Tačiau ne mažiau reikšminga buvo partinė karjera. 2009 m. man buvo išreikštas pasitikėjimas ir buvau išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku. Tai tikrai didelė atsakomybė, kuri man tenka iki šiol.

Dabar, turėdamas nemažą partinio bei valstybinio darbo patirtį, galiu pasakyti – socialdemokratinė ideologija Lietuvai (žinoma, ir ne tik Lietuvai, esu tuo įsitikinęs) yra labai reikalinga. Taip, pasaulio visuomenė pereina į naują raidos stadiją, paženklintą naujausių informacinių technologijų ir biotechnologijų plėtra, industrinė visuomenė virsta žinių visuomene, radikaliai keičiančia socialinį gyvenimą. Į pirmą planą iškyla technologijos, kurioms svarbesnis klausimas yra „kaip?“ – kaip tai padaryta, kaip veikia, kaip galima naudotis. Tačiau mokslo ir technologijos amžiuje ideologiniai dalykai, susiję su esminėmis vertybinėmis orientacijomis, niekur nepradingsta. Mes ir toliau keliame klausimus „kas?“ ir „kodėl?“. Kas esame, siekdami vienokių ar kitokių tikslų? Kodėl nepakanka vienos vienintelės idėjų sistemos, kurios rėmuose būtų galima surasti atsakymus į visus rūpimus klausimus?

Žmonės nevienodi, jie vadovaujasi skirtinga patirtimi, todėl neteisinga būtų tikėtis surasti visiems vieną vienintelę tiesą visiems laikams. Kiekvienas žmogus renkasi savo idėjinę orientaciją priklausomai nuo daugelio dalykų – auklėjimo šeimoje, mokytojų mokykloje, draugų, autoritetų, artimiausios aplinkos ir panašiai.

Nenorėčiau kritikuoti kitų partijų ideologijų ar juolab, rodyti pirštu į tuo politinius darinius, kurie neturi nei ideologijos, nei principų. Populistai visada buvo ir bus, su jais teks gyventi šalia, savo pavyzdžiu mokyti būti juos atsakingais ir už savo žodžius, ir už veiksmus. Beje, mūsų gretose taip pat galima aptikti populistiškai nusiteikusių partiečių. Kalbėti politiškai teisingai išmokstama pakankamai nesunkiai. Juk nėra dar išrastas toks prietaisas, kurio duomenys leistų padaryti neklystamą išvadą, kiek nuoširdžiai žmogus šneka ir ar iš tiesų sakoma tai, ką galvojama. Svarbu, kad žodžiai atitiktų darbus. Norint tai įvertinti, nereikia kažkokių specialių instrumentų, pakanka įžvalgymo, gyvenimiškos išminties, dalykinės kompetencijos.

Svajoju, kad mūsų jaunieji partiečiai būtų išsimokslinę, turintys geras ir reikalingas specialybes žmonės (beje, dauguma jaunųjų socialdemokratų tokie ir yra – studentai ar jau baigę aukštuosius mokslus), tuo pačiu norėčiau, kad jie gautų rimtą partinį išsilavinimą. Ir ne kaip dalyvavimo partijos gyvenime praktiką, bet teorinį, profesinį, jei taip galima sakyti apie partinę veiklą, kryptingą išsimokslinimą. Tai leistų jiems daug giliau žvelgti į socialdemokratijos vertybes bei principus, efektyviau dirbti savo partinėje struktūroje, kurią poziciją jie beužimtų.